Suskaičiuotos plačialapės klumpaitės

Data

2021 06 10

Įvertinimas
0
IMG_2021.jpg

Šiais metais Krekenavos regioninio parko direkcijai pavesta atlikti Europos Bendrijos svarbos augalo – plačialapės klumpaitės inventorizaciją ir būklės vertinimą 2-jose Buveinių apsaugai svarbiose teritorijose Panevėžio rajone: Naudvario ir Skilvionių miškuose. Naudvario miško botaniniame draustinyje išlikusi bene paskutinė kiek gausesnė plačialapių klumpaičių augavietė Panevėžio rajone. Nors draustinio plotas 68 ha, tačiau didžiojoje dalyje sunkiai įmanoma rasti net pavienius augalus. Kiek gausesnė populiacija susitelkusi vos 1 ha šio miško, čia suskaičiuoti 25 kupstai. Skilvionių miške buveinių apsaugai skirtoje dalyje auga vos 5 augalai.

Plačialapės klumpaitės daugiausia auga mišriuose ar lapuočių miškuose, miškų aikštelėse, kur susidaro nuolat kintanti įvairiai apšviestų plotų mozaika. Mėgsta kalkingą dirvožemį, tačiau skursta ir nunyksta dėl pernelyg didelio pavėsio ar cheminių dirvožemio pokyčių.

Nors puošnūs klumpaitės žiedai neturi nė lašelio nektaro, smaližiai vabzdžiai vis tiek bando laimę ir papuola į tikrus spąstus. Išsipūtusios žiedo dalies vidinis paviršius glotnus, slidus, tad įkritus – kelio atgal nebėra. Tenka ieškotis kito išėjimo, o kryptį lyg tyčia rodo specialūs „langeliai“– grupės skaidrių ląstelių, esančių žiedo lūpos pamate. Besiblaškydamas, sušlapęs ir išvargęs vabzdys aplimpa žiedadulkėmis, kol pagaliau išsivaduoja. O papuolęs į kitą žiedą, dalį dulkelių neišvengiamai palieka prie lipnios piestelės purkos. Kiekvieno žiedo dėžutėje subręsta tikra gausybė (tūkstančiai) itin smulkių, mikroskopinio dydžio sėklų, kurias lyg dulkeles išblaško vėjai. Kad bent viena iš jų sudygtų, turi įvykti kažkas neįtikėtino – sėklą, nukritusią į žemę, turi surasti ir apraizgyti tam tikro Rizoctonia genties grybo saitai. Paslaptingas reiškinys, kai grybo hifai susipina su augalu, vadinamas mikorizė. Nenuostabu, jog tokia sėkmė aplanko tik labai mažą dalį išbarstytų sėklų, o tie „laimingieji“ dygstantys augalai pradeda labai lėtą vystymosi kelią. Jaunas daigelis bent 2–3 metus būna lepinamas tik grybo teikiamomis medžiagomis ir net nesirodo dirvos paviršiuje. Pirmas tikrasis lapas išauga vos po 4 metų, o augalas bręsta ir sulaukęs „pilnametystės“ (12 metų) pagaliau pradeda žydėti. Paprastai augalų kupstai dauginasi ir plinta vegetatyviniu būdu. Manoma, kad kai kurie žydintys individai yra tikti senoliai – šimtamečiai!

Deja, plačialapė klumpaitė yra gana lepus, itin jautrus aplinkos pokyčiams, sparčiai nykstantis augalas. Skaudi lemtis ištinka ir dėl puošnumo – miškų lankytojai, užuot grožėjęsi, tiesia rankas bei skina jų žiedus, rausia augalus ir bando juos sodinti savo gėlynuose. Deja, dėl specifinių poreikių, persodinti augalai neturi jokių šansų išgyventi. Plačialapė klumpaitė nuo 1962 metų yra Lietuvos saugomų augalų sąraše. Įrašyta į Berno konvencijos I priedą, ES Buveinių direktyvos II, CITES I priedus.