header image

Augalija

Seni ąžuolynai, užmirkę, pelkėti medynai, net maži gojeliai dirbamų laukų apsuptyje – tai daugybės augalų ir gyvūnų buveinės. Regioniniame parke randama 1019 augalų rūšių, tarp jų 37 saugomos.

Nevėžio slėnyje bei jo intakų – upelių slėniuose yra išlikusių natūralių pievų bendrijų. Lietuvoje natūralios pievos yra vienas iš sparčiausiai nykstančių kraštovaizdžio elementų. Jos daugiau negu kiti natūralios gamtos objektai priklauso nuo žmogaus ūkinės veiklos. Ypač smarkiai natūralių pievų plotai sumažėjo po sausinimo darbų XX amžiaus antrojoje pusėje. Vertingų pievų fragmentų išliko Nevėžio ir jo intakų slėnyje bei šlaituose. Tai labai svarbios, visur sparčiai nykstančios, itin saugotinos buveinės. Čia auga retos augalų rūšys – boloninis katilėlis, raudonžiedis bėrutis, didžioji džioveklė, šalmuotoji gegužraibė ir kt. Drėgnesnėse vietose gausiai auga pievinis pašiaušėlis. Dumblingose vietose, pakrantėse neretas nendrinis dryžutis. Slėnių žemesnėse vietose auga dvieilė viksva. O sausose, smėliu užneštose paupių vietose - smiltyninis lendrūnas. Nevėžio slėnyje itin išplitusi moliūginių šeimos rūšis -  dygliavaisis virkštenis. Gamtos ir kraštovaizdžio vertybių apsaugai įsteigtas Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinis. Natūralių pievų  bendrijų išsaugojimas yra problemiškas, nes buvę šienaujami plotai pamažu vis labiau apleidžiami, kinta bendrijų struktūra, įsivyrauja menkaverčiai žolynai, plinta krūmai.

Žemyninių pievų Krekenavos regioniniame parke beveik nelikę. Sausminės pievos įsikuria pakilesnėse reljefo vietose. Tai dažniausiai nederlingų, lengvos mechaninės sudėties, sausų dirvožemių ploteliai. Būdingiausias šių pievų augalas- paprastoji smilga. Visai sausose vietose - smiltyninis šepetukas. Žemesnėse ir drėgnesnėse, ypač pamiškių nederlinguose ir rūgščiose dirvose auga stačioji briedgaurė. Sausose pievose grupėmis ar ištisais plotais auga tikrasis lipikas, apyninė ir geltonžiedė  liucernos.

Didelę parko teritorijos dalį sudaro miškai, vietomis išsibarstę senų ąžuolynų plotai. Juose auga apie 700 augalų rūšių, iš kurių keletas rūšių įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą. Miškuose galima pamatyti retus augalus: karališkąją glindę, šalmuotąją gegužraibę, tuščiavidurį rutenį.

Miškų ir pelkėtų vietų gamtos vertybės saugomos Gringalių botaniniame–zoologiniame bei Ramygalos telmologiniame draustiniuose. Ramygalos telmologinis draustinis - bene vienintelė parke išlikusi pelkė, tačiau pernelyg paveikta melioracijos. Tik centrinėje dalyje yra aukštapelkės fragmentų.

Vandens biotopuose susitelkusios mažiau negu kitur žmogaus paveiktos augalijos bendrijos. Vandenyje gausu labai smulkių, tik pro mikroskopą matomų vienaląsčių ir kolonijinių dumblių, taip pat stambių žiedinių augalų. Sutinkamos mažažiedė vandens lelija, paprastoji lūgnė, įvairialypė ir plūduriuojančioji plūdės,  paprastoji nendrė, švendras, šakotasis šiurpis, paprastasis ajeras ir kt.  Retos, saugomos rūšys: siūlinė plūdė, plūduriuojantysis skenduonis, rudoji viksvuolė.

Paskutinė atnaujinimo data: 2019-01-10